• per didelis insulino ar tablečių kiekis;
• per mažas suvalgytų angliavandenių kiekis (nereguliarus mitybos režimas);
• per didelis fizinis aktyvumas;
• alkoholio vartojimas;
• inkstų, kepenų funkcijos nepakankamumas ar kai kurios kitos ligos;
• viduriavimas, vėmimas, kiti ūmūs negalavimai;
• naudojami salicilatai, beta blokatoriai, raminamieji preparatai;
• operuoto skrandžio sindromas (dempingo sindr.), gastrinoma (Zolingerio ir Elisono sindromas) ir pan.;
• kasos ligos;
• kitos hipoglikemiją sukeliančios endokrininės ligos: antinksčių žievės nepakankamumas, hipertireozė ir kt.;
• nėščiųjų hipoglikemija;
• alkio hipoglikemija.

Svarbu žinoti, ar ligoniui negresia hipoglikemija, nes tai yra gana pavojinga sveikatos būklė. Būtina atkreipti dėmesį į šiuos požymius:

• padidėjęs prakaitavimas;

• alkis;

• nerimas;

• drebulys;

• nesugebėjimas susikoncentruoti;

• dvejinimasis akyse;

• neaiškus matymas;

• širdies permušimai.

Tik pajutus hipoglikemijos požymius, reikia iškart atlikti vieną iš toliau nurodytų veiksmų:

• sučiulpti 3 gabalėlius po 15 g arba 5 po 3 g tabletes gliukozės;
• išgerti 3 šaukštelius cukraus, ištirpinto stiklinėje vandens;
• išgerti 0,5 stiklinės natūralių sulčių arba 1 stiklinę pieno.

Jei po 10-15 min. hipoglikemijos požymiai nepraeina, šių produktų galima suvartoti pakartotinai, kol išnyks priepuolio reiškiniai. Vėliau galima suvalgyti 0,5 riekelės duonos.

Jei hipoglikemija negydoma ar yra nepastebima, kyla hipoglikeminės komos pavojus. Tada žmogus netenka sąmonės, dar vėliau prasideda traukuliai. Prasidėjus traukuliams būtina kuo skubiau suteikti ligoniui pagalbą. Jei hipoglikeminė koma bus nepastebėta ar jei pagalba nebus suteikta laiku, žmogus gali net mirti.

• staiga nutrauktos insulino injekcijos ar sumažinta dozė, tabletėmis nebekontroliuojamas cukrinis diabetas;
• vėlyvas diabeto diagnozavimas, netinkamas gydymas;
• fizinė ar psichinė trauma;
• ūmi infekcija;
• nėštumas;
• širdies ir kraujagyslių ligos (miokardo infarktas, insultas).

Paprastai hiperglikemija gali būti diabeto komplikacijų priežastis. Todėl labai svarbu laiku identifikuoti tokio sveikatos sutrikimo požymius ir imtis apsaugos priemonių. Hiperglikemiją galima įtarti, jei:

• padažnėja šlapinimasis;
• juntamas silpnumas ir troškulys;
• sumažėja kūno masė;
• kankina pykinimas, vėmimas;
• kinta kraujospūdis;
• vargina tachikardija ir regėjimo sutrikimai;
• apima mieguistumas;
• cukraus kiekis kraujyje yra >16 mmol/l;
• pasireiškia hiperketonemija (ketonų >3 mmol/l);
• pasireiškia acidozė (ph < 7,2).

Esant hiperglikemijai ligonis jokiu būdu negali nutraukti insulino injekcijų. Jis privalo:

• kuo dažniau tikrinti cukraus kiekį kraujyje;
• konsultuotis su savo gydytoju;
• didinti insulino dozę (insulino dozė gali būti didinama pagal cukraus kiekio kraujyje kitimą).

Jei pačiam cukraus kiekio kraujyje sureguliuoti nepavyksta, būtina kuo skubiau kreiptis į gydytoją.

Atsižvelgdamas į šiuos rezultatus, pacientas pats turi sugebėti padidinti ar sumažinti insulino dozę. Cukraus kiekis kraujyje turėtų svyruoti tarp 3-6 mmol/l. Jei kiekis mažesnis, padidėja hipoglikeminės komos grėsmė. Žmogus praranda sąmonę, prasideda traukuliai, o jei nesuteikiama būtinoji pagalba, tokį ligonį gali ištikti mirtis. Cukraus kraujyje sumažėja perdozavus insulino, padidėjus jo poreikiui, netinkamai pasirinkus dozę ar susileidus insulino nepavalgius. Dėl sumažėjusios cukraus kiekio kraujyje (hipoglikemija) pacientas išblykšta, prakaituoja, jaučia silpnumą, jam dreba rankos ir kojos. Tokiais atvejais reikėtų nedelsiant suvalgyti saldainį ar gliukozės tabletę.

Kita netikslios cukraus kiekio nustatymo problema – hiperglikemija. Šiai būklei būdingas dažnesnis bei gausesnis šlapinimasis, troškulys, skruostų raudonis ir lūpų sausumas. Hiperglikemija atsiranda per daug pavalgius ar susileidus per mažą insulino dozę. Labai svarbu tinkamai reguliuoti cukraus kiekį kraujyje visą parą, nes jei jo nuolat būna daugiau nei nustatyta norma, gali būti:

• pažeidžiamos kraujagyslės (tai dažna širdies infarkto, smegenų insulto, galūnių amputavimo priežastis);
• pažeidžiami nervai, išsivystyti neuropatija (sutrinka pėdų jautrumas, atsiranda ilgai negyjančių opų, sutrinka skrandžio, žarnyno, šlapimo pūslės, lyties organų ir prakaito liaukų veikla);
• pažeidžiamos akys (diabetinė retinopatija, susilpnėja regėjimas, galimas visiškas apakimas);
• pažeidžiami inkstai (diabetinė nefropatija, sutrinka inkstų veikla).

Todėl būtina atminti, kad cukraus kiekis kraujyje turėtų būti matuojamas:

• ryte nevalgius;
• prieš pietus, vakarienę ar dvi valandas pavalgius ir einant miegoti (jei įtariama, kad cukraus kiekis naktį gerokai sumažėja). Jei naktį cukraus kiekis sumažėja, miegant stipriai prakaituojama, naktį kankina baisūs sapnai, o ryte skauda galvą – tai gali reikšti, kad vystosi hipoglikemija. Jei naktį gausiai šlapinamasi ar kankina troškulys – tai gali reikšti, kad cukraus kiekis kraujyje gerokai padidėjęs. Tada cukraus kiekį reikėtų pamatuoti 2-3 val. nakties ir gydymą pakoreguoti pagal šiuos matavimų rodiklius.

Cukrinis diabetas nustatomas išsivysčius pirmosioms komplikacijoms, kai pažeidžiamas regėjimas, kraujagyslės ir nervų sistema. Tik efektyvus gydymas ir optimali cukraus kiekio kraujyje kontrolė gali padėti sumažinti cukrinio diabeto komplikacijų dažnį. Tačiau ne visi žmonės gerai suvokia ligos mechanizmą ir gliukozės koncentracijos kontrolės svarbą”. Pasak jos, pirmojo (būdingesnis jauniems) ar antrojo (būdingas vyresniems pacientams) tipo cukrinis diabetas išsivysto, kada organizmas nepakankamai gamina insulino. Jei kraujyje šio hormono pritrūksta, tuomet po valgio į kraują patekusi pagrindinė visų ląstelių energetinė medžiaga gliukozė negali patekti į ląsteles. Ląstelės pradeda badauti ir išsiskiria kenksmingi produktai. Siekiant kompensuoti kasos pagaminto insulino trūkumą, naudojami dirbtiniai.

Norint diagnozuoti cukrinį diabetą būtina nustatyti du rodiklius:

• cukraus kiekį kraujyje
• cukraus kiekį šlapime

Nevalgius cukraus kraujyje turėtų būti 6 mmol/l (120 mg %), pavalgius – 8 mmol/l (140 mg %). Jei nevalgius cukraus kiekis kraujyje padidėja daugiau kaip 120 mg %, tai jau reiškia, kad sergama cukriniu diabetu. Jei cukraus kiekis kraujyje neviršija normos, su šlapimu jis neišsiskiria, nes inkstai (kaip filtras) sulaiko visą gliukozę. Jei kraujyje susidaro cukraus perteklius (160-180 mg % / 8,8-9,9 mmol/l), inkstai nebesulaiko gliukozės ir ji išsiskiria su šlapimu.

• dažnas šlapinimasis ir nuolatinis troškulio jausmas (dažnai dėl to pasireiškia organizmo dehidracija);
• greitas svorio kritimas (dažnai net nepaisant nuolatinio alkio jausmo);
• didelis cukraus kiekis kraujyje;
• silpnumas ar nuovargis;
• regėjimo sutrikimai;
• erekcijos sutrikimai;
• galūnių tirpimas ir nutirpusių galūnių dilgčiojimas;
• kojų sunkumas;
• galvos svaigimas;
• sunkiai gydomi infekciniai susirgimai;
• sunkiai gyjančios žaizdos;
• žema kūno temperatūra.

I tipo diabetui būdingas staigus savijautos pablogėjimas ir organizmo dehidracija. Tokiems ligoniams būtina kuo skubiau skirti insulino. Jei netaikomas tinkamas gydymas, sutrikus medžiagų apykaitos procesams gali prasidėti gyvybei itin pavojinga diabetinė koma, kuri ištinka, kai organizmu trūksta isulino ir ligonis laiku nesusileidžia insulino, riebiai pavalgo, suserga kita sunkia liga. Todėl sutrikus riebalų apykaitai kaupiasi nuodingi tarpiniai produktai – ketoninės medžiagos. II tipo cukrinio diabeto pradžia neryški, ilgą laiką nebūna jokių negalavimų, ligos simptomai (troškulys, dažnas šlapinimasis, odos niežulys) pasireiškia vėliau.

XVII a. pirmą kartą buvo ištirta, kad cukriniu diabetu sergančių pacientų šlapimas yra saldaus skonio. Todėl vėliau gydytojai pasinaudojo šiomis žiniomis diagnozuodami ligą. 1869 m. tirdamas kasą mokslininkas P. Lagerhansas pastebėjo ląstelių grupes, nesusijusias su likusia kasos dalies funkcija. Šios grupelės, sudarančios savotiškas saleles, buvo pavadintos Langerhanso salelėmis. Tačiau tada jų svarbos organizmui išsiaiškinti nepavyko.

1889 m. mokslininkai J. Meringas ir O. Minkovskis atrado, kad diabeto požymiai pasireiškia pašalinus kasą. 1901 m. E. Opie susiejo Langerhanso salelių irimą su diabetu. Jis pastebėjo, kad diabetu sergančių asmenų kasos Langerhanso salelės yra pakitusios, ir pateikė įrodymą idėjai, kad diabeto priežastis galėtų būti kasos defektas. Rusų gydytojas N. Sobolevas įrodė, kad Langerhanso salelės atlieka vidaus sekrecijos vaidmenį ir veikia angliavandenių apykaitą. Tai paskatino mokslininkus daryti prielaidą, kad cukrinį diabetą galima gydyti kasos ekstraktu. Tačiau pastangos paruošti šio organo ekstraktą, kurį vartojant būtų galima nuslopinti diabeto simptomus, daugelį metų buvo nesėkmingos. Galiausiai, po ilgų tyrinėjimų ir ieškojimų, 1921 m. F. G. Bantingui ir Č. Bestui pavyko išskirti insuliną iš kasos. Ir jau kitais metais insulinas buvo sėkmingai panaudotas gydant diabetą. 1960 m. buvo nustatyta cheminė žmogaus insulino struktūra, 1976 m. iš kiaulių insulino buvo sintezuotas žmogaus insulinas, o 1979 m. buvo atlikta visiška žmogaus insulino sintezė taikant genetinės inžinerijos metodą.

Nuo to laiko insulinas yra sėkmingai naudojamas cukriniam diabetui gydyti. Šis hormonas reguliuoja cukraus kiekį kraujyje, padeda paversti cukraus perteklių organizme į glikogeną. Jei insulino organizme nepakanka, cukraus kiekis kraujyje smarkiai padidėja, sutrinka angliavandenių, baltymų, riebalų ir kitų gyvybiškai svarbių medžiagų apykaita. Kadangi insulinas yra baltymas, jo negalima gerti, nes jis būtų suvirškintas skrandyje ir nebeveiktų, todėl insulino švirkščiama į poodį.

Yra dvi cukrinio diabeto formos. 2 tipo diabetas būdingas vyresnio amžiaus žmonėms ir sudaro 90–95 proc. visų sergančiųjų. Klasikiniai 2 tipo cukraligės simptomai (troškulys, sausumo pojūtis burnoje, dažnas šlapinimasis, svorio kritimas) gali pasireikšti labai silpnai arba jų gali iš viso nebūti. Kadangi liga progresuoja lėtai, žmogus prisitaiko prie lėtai besivystančios hiperglikemijos. Itin dažnai besimptomis diabetas diagnozuojamas senyvo amžiaus žmonėms. Tyrimų duomenimis, kas 3–4 į gydytoją bekreipusio vyresnio amžiaus paciento gliukozės kiekis kraujyje buvo padidėjęs (7–10 mmol/l), nors jis apie tai net neįtarė! Toks cukrinis diabetas dažnai diagnozuojamas pavėluotai, kai jau yra atsiradusių komplikacijų. Tada vitaminų trūkumas yra labai reikšmingas. Dėl dažno šlapinimosi ir organizmo metabolinių procesų sutrikimo pacientas netenka daug reikalingų medžiagų. Jų trūkumo kompensavimas yra pagrindinis veiksnys, gerinantis paciento gyvenimo kokybę. Todėl tiek profilaktiškai, tiek gydant hipovitaminozės ir cukraligės komplikacijas būtina gerti vitaminų preparatus, kai tik diagnozuojamas diabetas.

Šiuo metu vaistinės jums gali pasiūlyti milžinišką polivitaminų asortimentą. Kaip išsirinkti? Kaip rasti geriausią kainos ir kokybės santykį? Reikia atsiminti, kad sergant cukralige reikia atstatyti ne tik vitaminų, bet ir kai kurių mikroelementų kiekį. Ypač nepalankiai diabetą paveikia cinko ir chromo trūkumas. Stokojant cinko, lėtėja augimas, žaizdų gijimas, silpnėja skonio jutimas, gali atsirasti įvairių odos pažeidimų ar sutrikti imunitetas. Kai trūksta cinko, net mažos infekuotos žaizdelės gyja lėtai ir gali pereiti į skausmingą opą ar net gangreną. Kai žmogaus organizmui trūksta chromo, sutrinka gliukozės tolerancija, pasireiškia atsparumas insulinui. Kaip jau yra žinoma, chromas mažina potraukį saldumynams. Tai labai aktualu viršsvorį turintiems pacientams. Jiems rekomenduojama ne tik vartoti vitaminus, bet ir mažinti svorį.

Taigi, ką rekomenduoti sergančiam diabetu? Diabetiker Vitamine komplekso sudėtis optimaliausia. Šį maisto papildą sudaro 200 mg chromo, 12 mg cinko ir 11 vitaminų. Labai svarbu, kad išgėręs vieną „Diabetiker Vitamine“ tabletę per parą pacientas gauna ir didesnį B grupės vitaminų kiekį. Tabletę geriausia gerti po valgio, užsigeriant nedideliu kiekiu vandens arba sulčių. Tokiu būdu vitaminai su maistu ir skysčiais pasisavinami efektyviau. „Diabetiker Vitamine“ rekomenduojama gerti ne mažiau kaip tris mėnesius, o esant nesubalansuotai mitybai – metus. Maitinkitės sveikai, žvaliai mankštinkitės, konsultuokitės su gydytojais, nepamirškite „Diabetiker Vitamine“ ir džiaukitės saulėtu pavasariu!

Cukraus kiekis kraujyje nuolat kinta ir taip nutinka išalkus, pavalgius, susinervinus, pasportavus ir pan. Sveikam žmogui šis pokytis neturi didelės reikšmės. O štai diabetu sergančiam pacientui svarbu kasdien matuoti savo cukraus kiekį kraujyje ir stengtis, kad jis nebūtų per didelis ar per mažas. Cukraus koncentracija kraujyje nevalgius turi būti kiek galima artimesnė normai. Norma yra 6 mmol/l nevalgius ir 8 mmol/l pavalgius. Neilgai trunkantys cukraus (arba gliukozės) svyravimai nepavojingi. Bet jei tokie svyravimai trunka ilgai, ima vystytis lėtinės diabeto komplikacijos.

Jei kraujyje cukraus per mažai, gali atsirasti galvos skausmas, mieguistumas, pablogėti gebėjimas susikaupti ir pan. Jei cukraus kiekis kraujyje mažėja, ligonis gali netekti savikontrolės, kvėpavimas gali tapti paviršinis, o širdies plakimas – retas, gali sutrikti sąmonė ir net ištikti koma. Sunkaus cukraus kiekio kraujyje sumažėjimo klinikiniai požymiai gali būti panašūs į insulto.

Padidėjusio cukraus kiekio kraujyje (hiperglikemijos) simptomai gali būti troškulys, dažnas šlapinimasis, burnos džiūvimas, sausa niežtinti oda, odos infekcija ir aktyvumo sumažėjimas. Taip gali nutikti netinkamai kontroliuojant cukraus kiekį kraujyje arba infekcinės ligos.

Cukraus apykaitos funkcija priklauso nuo įvairių vitaminų ir mineralinių medžiagų. Vitaminas B1 padeda cukrui virsti energija, o vitaminas B12 – regeneruotis pažeistam nervui. Vitaminas B2, biotinas, nikotino ir pantoteno rūgštys vykstant cukraus medžiagų apykaitai atstoja fermentus ir yra labai svarbūs sveikiems nervams ir kraujagyslėms išlaikyti. Vitaminai C, E ir provitaminas A yra antioksidaciniai vitaminai. Jie saugo mūsų organizmą nuo laisvųjų radikalų – agresyvių dalelių, kurių dėl negatyvaus aplinkos poveikio mūsų kūne nuolat atsiranda.

Į diabetu sergančių žmonių organizmą be šių vitaminų turi patekti ir daug svarbių mikroelementų, pavyzdžiui, cinko (nes diabetikų organizme jo daugiau išsiskiria ir jis yra svarbus gaminantis, kaupiantis ir išsilaisvinant insulinui). Taip pat į organizmą turi patekti ir pakankamai chromo, nes šis mikroelementas yra būtinas cukraus apykaitai.

Tinkamai subalansuota mityba užtikrina, kad mūsų organizmas bus aprūpintas visais svarbiais vitaminais, bet dėl šiandieninių mitybos ir gyvenimo įpročių vitaminų į organizmą patenka nepakankamai. Naudojant Diabetiker Vitamine į organizmą patenka vitaminų B1, B2, B6, B12, folio, nikotino bei pantoteno rūgščių, biotino, vitaminų C, E, provitamino A, taip pat cinko ir chromo, kurie būtini, kad vyktų daugelis reakcijų cukraus medžiagų apykaitos metu. Jei kasdien išgersite vieną šių vitaminų tabletę, tikrai patenkinsite padidėjusį vitaminų poreikį.