Praėjo daugiau nei 300 metų, kai buvo atrasta liga, vadinama cukriniu diabetu. Išvertus iš graikų kalbos, žodis „diabetas“ reiškia „tekėjimą“ ir apibūdina vieną iš pagrindinių ligos simptomų, t. y. padidėjusį šlapimo susidarymą. Na, o frazė cukrinis diabetas reikštų „prarasti cukrų“. Ši frazė atspindi pagrindinį ligos požymį – cukraus praradimą su šlapimu. Dar iki mūsų eros pradžios garsus graikų fiziologas Aretėjus rašė, kad diabetas yra labai paslaptinga liga, tačiau šie žodžiai aktualūs dar ir šiandien, nes ligos priežastis ir dauguma po to kylančių komplikacijų vis dar galutinai neatskleista.
XVII a. pirmą kartą buvo ištirta, kad cukriniu diabetu sergančių pacientų šlapimas yra saldaus skonio. Todėl vėliau gydytojai pasinaudojo šiomis žiniomis diagnozuodami ligą. 1869 m. tirdamas kasą mokslininkas P. Lagerhansas pastebėjo ląstelių grupes, nesusijusias su likusia kasos dalies funkcija. Šios grupelės, sudarančios savotiškas saleles, buvo pavadintos Langerhanso salelėmis. Tačiau tada jų svarbos organizmui išsiaiškinti nepavyko.
1889 m. mokslininkai J. Meringas ir O. Minkovskis atrado, kad diabeto požymiai pasireiškia pašalinus kasą. 1901 m. E. Opie susiejo Langerhanso salelių irimą su diabetu. Jis pastebėjo, kad diabetu sergančių asmenų kasos Langerhanso salelės yra pakitusios, ir pateikė įrodymą idėjai, kad diabeto priežastis galėtų būti kasos defektas. Rusų gydytojas N. Sobolevas įrodė, kad Langerhanso salelės atlieka vidaus sekrecijos vaidmenį ir veikia angliavandenių apykaitą. Tai paskatino mokslininkus daryti prielaidą, kad cukrinį diabetą galima gydyti kasos ekstraktu. Tačiau pastangos paruošti šio organo ekstraktą, kurį vartojant būtų galima nuslopinti diabeto simptomus, daugelį metų buvo nesėkmingos. Galiausiai, po ilgų tyrinėjimų ir ieškojimų, 1921 m. F. G. Bantingui ir Č. Bestui pavyko išskirti insuliną iš kasos. Ir jau kitais metais insulinas buvo sėkmingai panaudotas gydant diabetą. 1960 m. buvo nustatyta cheminė žmogaus insulino struktūra, 1976 m. iš kiaulių insulino buvo sintezuotas žmogaus insulinas, o 1979 m. buvo atlikta visiška žmogaus insulino sintezė taikant genetinės inžinerijos metodą.
Nuo to laiko insulinas yra sėkmingai naudojamas cukriniam diabetui gydyti. Šis hormonas reguliuoja cukraus kiekį kraujyje, padeda paversti cukraus perteklių organizme į glikogeną. Jei insulino organizme nepakanka, cukraus kiekis kraujyje smarkiai padidėja, sutrinka angliavandenių, baltymų, riebalų ir kitų gyvybiškai svarbių medžiagų apykaita. Kadangi insulinas yra baltymas, jo negalima gerti, nes jis būtų suvirškintas skrandyje ir nebeveiktų, todėl insulino švirkščiama į poodį.